Garso meno magistras

Garso menas yra naujausia pasaulio meninės kūrybos istorijos sritis. „Garso meno“ sąvoka apima kūrybos sritis, kurios peržengia muzikinės praktikos tradicijų ribas, nes tai yra kūriniai, apimantys galimybę be apribojimų dirbti su visomis turimomis garso medžiagomis (ne tik su paprastai susijusiomis su muzika). . XX ir XXI amžiuje pastebimas įvairių kūrybinių ir meninių sričių bei disciplinų, susijusių su muzika ir garsu, plėtimosi ir tarpusavio ryšio reiškinys. Kai kurios iš šių disciplinų yra: formatai ir palaikymai, būdingi vaizduojamam menui, pavyzdžiui, skulptūrai ir instaliacijai; interaktyvus menas; naujų muzikos instrumentų išradimas ir konstravimas (eksperimentinė liuterija); veiklos praktikos įvairovė; tarp kitko.

Įvairūs tyrinėtojai sutinka, tvirtindami, kad garso menas, nuolatinio augimo ir plėtimosi sritis, yra mūsų laikų meninės kūrybos centrinės svarbos ašis. Seth Kim-Cohen (2009) paaiškina, kad garso menas XX amžiuje įgijo savo tapatybę kaip „išplėstinį garsinį lauką“, apibūdindamas jį kaip „ne kochlearinį“ meną (nustatydamas analogiją su „ne tinklainės meno“ sąvoka). M. Duchamp), kad būtų galima pasiūlyti įvairių alternatyvų tradiciniam muzikiniam menui ir tradicinei klausymo praktikai. Lópezas Cano savo ruožtu aiškina, kad „garso meno sąvoka reiškia ne konkrečią techniką, meninį žanrą ar praktiką, o tarpdisciplininę sritį, kurioje sutaria labai skirtingų sričių, disciplinų ir meno tradicijų specialistai (...) šioje srityje įvairus meninis elgesys, kilęs iš įvairių šiuolaikinio ir avangardinio meno tradicijų, yra tarpusavyje integruotas, aptariamas ir užterštas “. Taigi jis daro išvadą, kad garso menas „yra integruotas į šiuolaikinio meno paradigmas, tuo pačiu jas performuluojant ir kuriant savo“ (López Cano, 2013).